viendienėsViendienės vienos iš nereikliausių ir lengviausiai auginamų gėlių. Jas puikiai gali auginti ir pradedantys gėlininkai, tik svarbu pasirinkti mūsų klimatui tinkamas veisles. Norint viendienes auginti tereikia elementarių žinių. Neveltui olandai jas vadina „tinginių gėle‘, nes jos nereikalauja beveik jokios priežiūros. Pas mus kai kurie viendienių kerai augo beveik 20 metų nepersodinami, niekuomet neliejami ir netręšiami ir kasmet visai neblogai žydėdavo.
Pirmiausia apie žiemojimą. Mes viendienes auginame atvirame, vėjų gairiname lauke, niekuo nedengtas ir nemulčiuotas, nes mūsų tikslas išbandyti veislių atsparumą Lietuvos sąlygomis. 2012-2013 m. žiema, o ypač pavasario pradžia, mūsų regione buvo ypač nepalanki viendienių, kaip ir kitų augalų, žiemojimui. Žuvo apie 20 % mūsų viendienių kolekcijos, o dar buvo dalis veislių kurios apšąlo. Po šilto vasario kovo pirmoje nusistovėjus anticiklonui naktimis šąldavo iki -15, o kartais ir iki -18 laipsnių C o dienomis šviesdavo saulė ir temperatūra pakildavo iki nulio arba silpnai teigiamos. Kadangi nebuvo visiškai sniego, tai tokie paros temperatūrų svyravimai ypač nepalankūs augalams. Aišku lapus metančios viendienės išsilaikė puikiai, nors ir čia buvo išimčių. Labiausiai nukentėjo visžalės, tačiau kaip nebūtų keista ir jų tarpe buvo veislių, kurios peržiemojo be problemų. Taip pat iššąlo arba apšąlo ir dalis pusiauvisžalių. Visiškai iššąlo tokios garsios veislės, kaip ‘Happy Happy‘ ir ‘Larry‘s Obsession‘. Kaip pastebėjome daugiausiai pusiauvisžalių veislių iššąlo išvestų pietinėje JAV dalyje, tokių autorių kaip Petito, Smitho, Salterio. Visi jie gyvena Floridoje, kur klimatas artimas tropiniui. Tačiau ir tarp jų išvestų veislių yra visiškai atsparių labai nepalankioms sąlygoms. Labai abejoju, kad neatsparios veislės per ilgesnį laiką gali adaptuotis prie mūsų klimato. Tiesiog jų atsparumas šalčiui yra užfiksuotas jų genetiniame kode ir jis negali keistis. Kai kurios iššąlusios veislės pas mus augo jau ne vienerius metus ir buvo sužėlę nemaži kerai. O atsparių veislių puikiai peržiemojo ir maži, vėlai pasodinti daigeliai. Jeigu įsigyjate veislę dėl kurios žiemojimo abejojate, tai patartina bent pirmą žiemą pridengti ar bent pamulčiuoti durpėmis, kurių pavasarį nereikia nuimti, nes jos gerai sulaiko drėgmę. Dengti už vis geriausia, užpilant 15-20 cm pušų spyglių sluoksniu. Jeigu jūsų viendienė pavasarį atrodo negyva, neskubėkite jos išmesti, nes stipriai apšąlusios kartais pradeda sprogti iš miegančių pumpurų tik birželio mėnesį. Tiesa, tais metais nežydi arba žydi negausiai, tačiau sekančiais metais ji vėl normaliai sužydės. Todėl kai kurie gėlininkai augindami neatsparias veisles sako, kad viendienės „pramečiuoja“.
Viendienės - HelerocallisJeigu dirva pakankamai derlinga, tai papildomas tręšimas viendienėms nėra būtinas, tačiau jeigu dirva smėlinga, prasta ir norite, kad jūsų viendienės gausiai ir gražiai žydėtų jas reikia papildomai tręšti. Joms tręšti puikiai tinka organinės trąšos, tačiau daug paprasčiau tręšti mineralinėmis trąšomis. Pagrindinis tręšimas atliekamas rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Šis tręšimas turi didžiausią įtaką kitų metų žydėjimui, padeda geriau pasiruošti žiemojimui. Naudojamos trąšos, turinčios labai nedaug azoto arba išvis jo neturinčios. Tam tinka bet kokios kalio ir fosforo trąšos savo sudėtyje neturinčios chloro. Šiam tręšimui gerai tinka superfosfatas naudojamas kartu su medžio pelenais. Panašios sudėties trąšomis viendienes galima patręšti ir anksti pavasarį, tik mažesnėmis normomis. Balandžio pabaiga – gegužės mėn. – pats intensyviausias vegetatyvinės masės augimas, todėl šiuo periodu patartina vėl patręšti kompleksinėmis trąšomis, tačiau su žymiai didesne azoto norma. Vėliau iki rudens tręšimas nebūtinas. Per didelis trąšų naudojimas gali pažeisti šaknies kaklelį ir gali pablogėti žiedų kokybė. Tręšiant reikia stengtis, kad trąšų granulės nepatektų į skrotelės vidų, nes gali chemiškai apdeginti augalą.
Kadangi viendienės turi galingą šaknų sistemą ir storuose šakniastiebiuose gali sukaupti didelį vandens kiekį, tai sausras jos pakelia nesunkiai. Jos neliejamos gali išgyventi ir per didžiausias sausras. Tad jeigu vasarą išvykstate ilgesniam laikui atostogauti, tai galite nepergyventi, kad liks nepalietos viendienės. Aišku, jeigu joms trūksta drėgmės, tai gražaus žydėjimo nėra ko tikėtis. Pirmiausia pradeda smulkėti žiedai, dalis žiedų skleidžiasi pilnai neišsivystę, o vėliau pradeda gelsti ir birti neišsiskleidę butonai. Jeigu sausros tęsiasi labai ilgai, tai pradeda gelsti ir lapai. Yra du periodai, kurių metu viendienėms yra pats didžiausias vandens poreikis. Tai pavasaris, kai intensyviai auga vegetatyvinė masė ir vasara, butonizacijos ir žydėjimo metu. Pavasarį pas mus paprastai drėgmės netrūksta, o štai vasarą neretai būna sausros. Viendienes reikia laistyti nedažnai bet gausiai. Laistymo dažnumas dar priklauso nuo dirvožemio mechaninės sudėties. Auginant sunkesnėse dirvose užtenka vieno karto per savaitę, o lengvose dirvose reika laistyti du kartus per savaitę. Laistyti geriausia vakare, geriausia taip, kad vandens nepakliūtų ant kero. Tai ypač aktualu laistant žydėjimo metu, nes jeigu ant butonų lieka vandens lašai, tai sekančią dieną skleidžiasi dėmėti žiedai.
Nors viendienės gali augti praktiškai bet kokioje dirvoje, bet auginant skirtingose dirvose truputį skiriasi jų agrotechnika. Pats idealiausias variantas viendienėms yra derlingi, daug organinių medžiagų turintys priemoliai. Tokiose dirvose jas galima rečiau lieti ir bent pirmus du metus nebūtinas papildomas tręšimas. Taip pat gerai tinka ir derlingi priesmėliai. Viendienės nemėgsta ilgiau stovinčio vandens ir aukštai slūksančių gruntinių vandenų. Tokiose vietose, taip pat auginant sunkiose molio dirvose, jas reikia sodinti aukščiau iškeltose lysvėse. Jeigu dirva prasta ir labai smėlinga, tai ją būtina prieš sodinimą pagerinti kompostu. Tokiose dirvose auginamas viendienes reikia dažniau lieti ir tręšti dažniau ir didesnėmis normomis, nes trąšos iš lengvų dirvų žymiai greičiau yra išplaunamos. Tik neperlaistykite ! Nuo šito gali pradėti pūti šaknys. Ir nepertręškite! Tuomet gali būti prastesnė žiedų spalva ir augalai prasčiau žiemoti.
Viendienės - HelerocallisPersodinti ir skaidyti viendienes galima bet kuriuo laiku nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tai labai gyvybingi augalai. Tačiau pats geriausias laikas joms dauginti yra liepos mėn. ir rugpjūčio pirma pusė,. Tuo laiku pasodintos viendienės iki žiemos spėja gerai įsišaknyti. Jeigu sodinate vėlai rudenį, tai net ir šalčiui atsparias veisles, ypač visžales ir pusiau visžales reikėtų pirmai žiemai pamulčiuoti ar pridengti. Sodinant į dirvą naudinga įmaišyti kompleksinių trąšų granulių. Po pasodinimo pirmąsias dvi savaites reikia gausiai lieti. Nors viendienės puikiai pakelia persiuntimą, tačiau neretai iš užsienio šalių siuntiniai keliauja ne vieną savaitę. Dažnai atidaręs siuntinį pamatai dėl etioliacijos (šviesos trūkumo) pastypusius ir pageltusius ūglius. Pasodinus tokius sodinukus būtina juos apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Sodinukams pradėjus augti, juos po truputį reikia pratinti prie intensyvesnės šviesos. Paprastai viendienės persiunčiamos sausomis šaknimis be substrato,nes jos nei kiek nebijo kurį laiką pabūti be žemių. Prieš sodinimą šaknis geriausia pamerkti į vandenį bent 1-2 valandoms. Jeigu šaknys labai stipriai suvytusios, tai mirkyti reikia iki paros laiko. Persodinant viendienes negalima jų pasodinti per daug giliai. Tuomet jos prasčiau žydi. Sodinukų šaknies kaklelis turi būti ne giliau kaip 2-3 cm nuo dirvos paviršiaus. Paprastai ant lapų pamato matosi šviesi juostelė. Pagal ją galime spresti kokiame gylyje jos iki tol augo ir geriausia sodinti tokiame pat gylyje.
Viendienės laikomos atspariomis ligoms ir kenkėjams ir dažniausiai juose pesticidų naudoti nereikia. Literatūroje aprašoma gana daug ligų ir kenkėjų, kurie gali pažeisti viendienes, tačiau Lietuvoje jos arba iš viso nepasitaiko arba sutinkamos retai ir didelės žalos nepadaro. Viena iš pavojingesnių, nors ir nedažnai pasitaikančių ligų yra šaknų puviniai, sukeliami įvairių bakterijų. Nuo jų lapai pradeda gelsti, vėliau džiūti ir jie lengvai išsitraukia, o šaknies kaklelis būna suminkštėjęs. Tokiu atveju augalą geriausia iškasti ir sunaikinti. Esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms, gali išplisti įvairios grybų sukeliamos lapų dėmėtligės ir dryžligės. Nuo jų augalas nežūna, tik praranda estetinį vaizdą ir gali truputį susilpnėti. Paprastai užtenka nurinkti ir sunaikinti pažeistus lapus. Šioms ligoms labiau išplitus galima panaudoti ir fungicidus, tik prieš tai reikia išsiaiškinti tikslų ligos sukėlėją, nes skirtingų genčių grybams naikinti naudojami skirtingi fungicidai.
Lietuvoje dažniausiai susiduriame su taip vadinama pavasarine viendienių liga. Pavasarį lapai dygsta deformuoti, parudavusiais kraštais, atrodo kaip išgraužti.ji pasireiškia tik pavasarį, tačiau lapai deformuoti išlieka per visą sezoną. Šios ligos priežastys iki pat šiol nėra iki galo išaiškintos. Manoma, kad tai fiziologinė liga, kurią sukelia dideli tempertūrų svyravimai žiemą ir ankstyvą pavasarį. Ji pasireiškia tik vidutinio klimato zonoje.
Iš kenkėjų pas mus dažniausiai susiduriame su tripsais. Jie pačiam augalui žalos kaip ir nepadaro, tačiau sugadina žiedus. Vystydamiesi butonuose, tripsai iščiulpia žiedo pigmentinį sluoksnį ir žiedai išsiskleidžia dėmėti. Tačiau gerai neįsižiūrėjus šiuos požymius galima sumaišyti su pigmentacijos sutrikimais, kuriuos gali sukelti nepalankūs fiziologiniai veiksniai. Dauguma gėlininkų su šiuo kenkėju susitaiko ir niekaip nekovoja, nes realios žalos augalui jis nepadaro. Be to skirtingos veislės nevienodai atsparios šiam kenkėjui. Norint išvengti tripsų galima bandyti viendienes nupurkšti insekticidais pavasario pradžioje, kai prasideda tripsų gyvybinis ciklas. Taip pat viendienėms gali pakenkti ir kai kurie polifagai. Šaknis kartais apgraužia kurkliai arba grambuolio lervos, o jaunus lapus sraigės ir šliužai.
Dabar selekcininkai išvesdami naujas veisles daugiausiai dėmesio skiria žiedo formai ir spalvoms o jų fiziologiniai poreikiai lieka antrame plane, todėl šiuolaikinės veislės reikalauja kiek didesnės priežiūros. Žinoma, ir naujausios veislės yra labai gyvybingos ir išgyvena pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, tačiau norint, kad jos gražiau žydėtų reikia labiau pasirūpinti jų laistymu ir tręšimu.
Pagal genetinį ploidiškumą viendienės skirstomos į diploidines (DIP) ir tetraploidines (TET). Nors eiliniam gėlininkui ši informacija nėra reikšminga, tačiau ji svarbi tiems, kurie nori užsiimti jų selekcija, nes diploidai ir tetraploidai tarpusavyje nesikryžmina. Vizualiai nustatyti kuriam tipui veislė priklauso ne visuomet įmanoma. Tetraploidų (TET) privalumai : stambesni žiedai, intensyvesnė žiedų spalva ir atspalviai, vešlesnė lapija ir storesni stiebai, standesnė žiedo struktūra, didesnės selekcijos galimybės dėl padidinto chromosomų skaičiaus. Diploidų (DIP) privalumai: subtilesnė ir švelnesnė žiedo forma ir spalvos, švariai rožinė spalva dažniausiai sutinkama tik tarp diploidų, dauguma pilnavidurių ir voriškų veislių yra diploidai, užsiimant selekcija žymiai geriau apsidulkina ir gausiau mezga sėklas.
viendienėsViendienių skirstymas pagal vegetacijos tipą. Pagal tai kaip viendienių lapija elgiasi žiemą jos skirstomos į tris grupes.
1. Lapus metančios (DOR – Dormant) – jų lapai rudenį visiškai nudžiųsta, kaip ir daugelio žolinių augalų mūsų šaltame klimate. Šios grupės veisles lengviausia vizualiai atskirti nuo kitų grupių vėlai rudenį. Jų augimo kūgelis, atvėsus orams, pereina į ramybės būklę. Net ir šios grupės viendienės turi palyginti neilgą ramybės periodą ir pavasarį, tik atšilus orams sparčiai pradeda augti. Lapus metančios viendienės yra pačios atspariausios šalčiams ir labiausiai tinkamos Lietuvos klimatui, nors ir čia būna išimčių. Pavyzdžiui, ‘Rose F.Kennedy‘ iššąla net ir Vokietijoje.
2. Visžalės (EV – Evegreen) – šiltuose kraštuose tai praktiškai ištisus metus vegetuojantys augalai. Šios grupės viendienės turi labai trumpą, 2-3 savaičių ramybės periodą ir tai jo metu vegetacija visiškai nesustoja, o tik sulėtėja. Lietuvoje po pirmų šalčių lapai nušąla, tačiau tai nėra problema. Visžalėms viendienėms mūsų klimate labiausiai kenkia ilgi atlydžiai. Atlydžio metu, pakilus oro temperatūrai augimo kūgelis pradeda vystytis, o vėliau sugrįžus šalčiams, jis nušąla. Visžalės viendienės šalto kontinentinio klimato šalyse, kur žiemos su stora sniego danga ir praktiškai be atlydžių žiemoja geriau negu Lietuvoje. Pas mus dauguma šios grupės viendienių žiemoja prastai, nors yra ir gana daug išimčių. Mūsų kolekcijoje yra visa eilė visžalių veislių kurios žiemoja puikiai nedengtos ir nemulčiuotos net ir pačiomis nepalankiausiomis žiemomis.
3. Pusiauvisžalės (SEV – Semievegreen) – šios grupės viendienės užima tarpinę padėtį tarp ankstesnių grupių. Šiltame klimate jos elgiasi panašiai kaip ir visžalės, tik turi ilgesnį ramybės periodą, kurio metu vegetacija sulėtėja. Šaltesniame klimate jų lapai žiemą iš dalies apmiršta. Lietuvoje vizualiai nustatyti ar veislė yra visžalė ar pusiauvisžalė yra gana sudėtinga. Pavasarį ir vienų ir kitų lapai būna visiškai nušąlę. Skirtumus galima pastebėti tik vėlyvą rudenį, stipriai atšąlus orams. Tuomet visžalių lapai vis dar žaliuoja, o pusiau visžalių nemaža dalis lapo jau būna nugeltusi.